Suplotas šaukštelis
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Suplotas šaukštelis“ – vienas iš ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektų, kuriame minimalus fizinis veiksmas visiškai pakeičia kasdienio daikto paskirtį. Paprasto aliumininio arbatinio šaukštelio semiamoji dalis suplota tiek, kad jis nebegali atlikti savo pagrindinės funkcijos.
Suplojimo nereikėtų sieti nei su aplodismentais, nei su plokščios Žemės teorijomis. Tai nėra simbolis ar metafora. Tai tiesiog konkretus veiksmas, kurį autorius atliko siekdamas sukurti objektą, tiksliai atitinkantį jo pavadinimą. Kaip ir daugelyje šio laikotarpio kūrinių, pavadinimas čia ne aiškina kūrinį, o tiesiog konstatuoja jo būseną.
Retrospektyviai šis objektas pratęsia visą grupę Juozo Laivio darbų, kuriuose įprasti įrankiai ar buities daiktai sąmoningai išvedami iš savo funkcijos. Kaip ir „Suplotas užuolaidų segtukas I“, „Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“ ar „Pjūklas, perpjautas kitu pjūklu“, šis kūrinys kalba apie momentą, kai daiktas nustoja būti naudojamas ir tampa stebimu objektu. Funkcijos praradimas čia nėra nelaimė – tai pati kūrinio atsiradimo sąlyga.
Autorius šį objektą eksponavo keliose personalinėse parodose, o vėliau įtraukė į Kleopo draugijos kolekciją. Pagal Penkių P klasifikaciją jis priskirtas kūriniams, skirtiems padovanoti.
Šiuo atveju dovanojamas ne naudingas daiktas, o jo nenaudingumas. Sugadintas šaukštelis nebegali pasemti arbatos ar cukraus, tačiau gali tapti dovana. Tokiu būdu dovanos vertė persikelia iš objekto į patį dovanojimo veiksmą. Praktinė paskirtis tampa nereikšminga, o svarbiausia lieka intencija – noras dovanoti. Galbūt būtent todėl šis kūrinys kalba ne apie šaukštelį, o apie vieną seniausių žmonių tarpusavio santykių formų: daikto vertė gali išnykti, tačiau dovanojimo gestas dėl to netampa mažiau prasmingas.
