Ja / nein, nein / ja
„Ja / nein, nein / ja“ – savarankiškas Juozo Laivio kūrinys, saugomas Kleopo draugijos archyve. Tam tikru požiūriu jis gali būti interpretuojamas kaip kita kūrinio Nr. 92 „ Piliečio balso“ išraiška. Vis dėlto abu kūriniai buvo sukurti savarankiškai, o jų tarpusavio sąsają autorius pastebėjo tik vėliau, tvarkydamas savo kūrybos archyvą. Todėl šiuos kūrinius galima laikyti savotiškais „pusbroliais“ – giminingais pagal idėjinę struktūrą, tačiau atsiradusiais nepriklausomai vienas nuo kito.
„Ja / nein, nein / ja“ buvo sukurtas parodai EURPART**, vykusiai Austrijos sostinėje Vienoje. Paroda buvo pristatoma viešojoje miesto erdvėje, naudojant reklaminius stendus. Joje Juozas Laivys dalyvavo kaip vienas iš Europos Sąjungos jaunųjų kūrėjų, atstovavusių ką tik į Europos Sąjungą įstojusiai šaliai.
Kūrinio pagrindą sudaro dvi loginės formulės, perkeltos į reklaminio stendo formatą. Viename atspaude pateikiamas teiginys JA = NEIN, kitame – NEIN ≠ JA. Vokiški žodžiai „ja“ („taip“) ir „nein“ („ne“) čia tampa ne tik kalbiniais ženklais, bet ir formaliais loginės lygties elementais. Paprasta žodžių pora paverčiama prieštaringa formule, kurios logika iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdi, tačiau jos pateikimas viešosios reklamos formatu sukuria absurdišką ir paradoksalią situaciją.
Šis kūrinys susijęs su J. Laivio kūryboje pasikartojančiu domėjimusi formulėmis, taisyklėmis ir jų absurdišku taikymu. Menininkas pasitelkia iš pažiūros racionalią, administracinę ar loginę struktūrą ir perkelia ją į situaciją, kurioje jos prasmė ima veikti ironiškai. Reklaminis stendas, paprastai skirtas informacijai ar įtikinėjimui, čia tampa vieta loginiam prieštaravimui demonstruoti.
Kleopo draugijoje saugomi originalūs užrašai nuo kurių buvo padaryti skanai printams ant reklaminių stendų. Katalogas ir dar keli dokumentai. Tai viena pirmųjų autoriaus parodų už kurią autoriui buvo sumokėtas tuo metu gana didelis honoraras.
Nors kūrinys parodos metu nesulaukė didesnio dėmesio, išlikusi dokumentacija leidžia jį vertinti kaip charakteringą J. Laivio kūrybos pavyzdį. Jame susijungia kalba, loginė struktūra, viešosios erdvės komunikacijos forma ir absurdiška situacija. Kūrinys taip pat atskleidžia autoriaus polinkį racionalias sistemas ne tiek paneigti, kiek perkelti į tokią situaciją, kurioje jų vidinė logika pati pradeda gaminti paradoksą. Tai jaučiama ir gerokai vėliau apgintoje autoriaus parašytoje disertacijoje. Pagal klasifikatorių autorius yra pažymėjęs kad šis kūrinys parduodamas.
2026 09 26
