Fotoaparatas su nebaigta fotografuoti juosta
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Fotoaparatas su nebaigta fotografuoti juosta“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, permąstantis fotografijos kaip vaizdo fiksavimo priemonės ribas. Kūrinį sudaro vienkartinis fotoaparatas, kurio viduje palikta neišfotografuota ir niekada neišryškinta juosta.
Paradoksalu, tačiau eksponuojamas ne pats fotografijų turinys, o jų nebuvimas. Žiūrovas mato fotoaparatą, tačiau negali pamatyti nė vieno kadro. Visa kūrinio įtampa telkiasi ne matomame vaizde, o galimybėje, kad jis egzistuoja fotoaparato viduje.
Įprastai vienkartinis fotoaparatas sukurtas vienam gyvenimo ciklui – nufotografuoti juostą, ją išryškinti ir taip užbaigti savo paskirtį. Šiame kūrinyje šis ciklas sąmoningai sustabdomas. Fotoaparatas tampa ne fotografavimo priemone, bet fotografijos galimybės saugykla. Vienkartiškumas čia paradoksaliai virsta ilgalaike būsena.
Pirmą kartą kūrinys buvo parodytas 2003 metais grupinėje parodoje „2-SHOW“ Šiuolaikinio meno centre. Tuo metu juostoje buvo nufotografuoti trys kadrai uiš trisdešimt šešių. Po parodos jų padaugėjo iki penkių. Tai reiškė, kad kažkas buvo paėmęs kūrinį ir juo fotografavo. Vėliau, po kitų parodų, juostoje atsirado dar daugiau išpaveiksluotyų i neišryškintų kadrų. Kas, kada ir ką fotografavo, autoriui liko nežinoma, ar tai sužinotume išryškinę nebūtinai.
Dar po keleto metų, kaip pasakojama šeimos istorijoje, Juozo Laivio vaikai, radę fotoaparatą tarp tėvo daiktų, užbaigė fotografuoti visą juostą. Tačiau net ir tada autorius atsisakė ją ryškinti. Taigi paskutiniai kadrai taip pat liko nematomi.
Šis darbas iš esmės keičia įprastą fotografijos sampratą. Fotografijos istorijoje svarbiausiu paprastai laikomas atvaizdas, o čia pagrindiniu kūrinio elementu tampa pats nežinojimas. Kuo ilgiau juosta lieka neišryškinta, tuo daugiau galimų vaizdų joje telpa vaizduotėje. Išryškinus juostą visos šios galimybės akimirksniu susiaurėtų iki vienintelės realybės. Tam tikra prasme paslaptis čia tampa vertingesnė už pačią fotografiją.
Retrospektyviai žvelgiant, kūrinys siejasi ir su kitais ankstyvaisiais Juozo Laivio darbų ciklais – „Negatyvu lėkštutėje“, kuriame fotografija praranda reprodukcijos galimybę, bei „Nepanaudotu bilietu į Venecijos bienalę“, kuriame svarbiausiu tampa neįvykęs veiksmas. Visuose šiuose darbuose kūrinys gimsta ne iš to, kas parodoma, bet iš to, kas sąmoningai paliekama neatskleista. Tai kad tekstas Lieratūra ir mene laikraštyje užsiūtas yra svarbiau nei jis nus išdraskytas ir perskaitytas.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas palaidojimui skirtiems kūriniams. Nors smalsumas sužinoti, kas užfiksuota juostoje, išlieka labai stiprus, autorius yra linkęs fotoaparatą palaidoti jo taip ir neišryškinęs. Tokiu būdu paslaptis išsaugoma iki pat kūrinio pabaigos.
